2009 metų pavasarį Radviliškio Lizdeikos gimnazijos pakviesta Gražinos pagrindinė mokykla atsiliepė į Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos bei Prancūzijos ambasados Lietuvoje Kultūros ir bendradarbiavimo skyriaus kvietimą dalyvauti projekte „EMILE klasė – integruotas dalyko ir prancūzų kalbos mokymas“. Projekto tikslas – skatinti mokinių motyvaciją mokytis prancūzų kalbos, daugiau dėmesio skiriant tikslinei kalbai, siekiant, kad ji taptų žinių gavimo priemone. Tai šiuolaikiškas metodas, suteikiantis mokiniams galimybę pasiekti aukštesnį kalbos lygį bei atverti kelius į frankofoniško pasaulio kultūrą.

Grupės nuotrauka prie Prancūzijos žemėlapio su dėstytoju Reddy

2009 m. rugpjūčio mėnesį buvo pasirašyta keturšalė sutartis tarp Radviliškio rajono savivaldybės, Vilniaus prancūzų kultūros centro, Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos ir Radviliškio Lizdeikos gimnazijos. Nuo 2009 metų rugsėjo pirmos dienos Gražinos pagrindinės mokyklos 5 d klasėje pradėta EMILE programa „Prancūzų kaip 2 – oji užsienio kalba“. Lizdeikos gimnazija užtikrins programos tęstinumą gimnazijos klasėse. Programos baigimas bus patvirtinamas brandos atestate įrašu „Emile“ ir Prancūzijos ambasados Lietuvoje išduotu pažymėjimu. Mokinys, kuris mokosi pagal EMILE programą, bus labiau pasiruošęs pasinaudoti Europos siūlomomis mobilumo programomis ir galės pratęsti studijas Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje bei kitose Europos šalyse. 2010-2011 mokslo metais EMILE projektas bus toliau įgyvendinamas.
Projekte dalyvauja Lizdeikos gimnazijos prancūzų kalbos mokytoja metodininkė Loreta Brobaitienė bei Gražinos pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Ana Savickienė ir geografijos mokytoja metodininkė Salvinija Vaičiūnienė. Prancūzų kultūros centras organizuoja nekalbinių dalykų mokytojams kursus rajone. EMILE programoje dalyvaujantiems kalbos ir dalyko mokytojams skirti didaktiniai seminarai Lietuvoje. Šių mokymų metu to paties dalyko mokytojai dalinasi patirtimi, diskutuoja kaip diegti EMILE modulius ir rengia specifinę mokomąją medžiagą. Prancūzų kultūros centras padengia visas mokymų išlaidas, o taip pat prisideda prie mokyklos prancūzų kalbos ir dalyko mokymui skirtos medžiagos fondo sudarymo. Vilniuje vyksta vertinimo sesijos. Pagal sutartį projekte dalyvaujančioms mokytojoms numatytos tys intensyvios mėnesio trukmės stažuotės Prancūzijoje, Bezansono Taikomosios lingvistikos centre.

Stažuotėms Prancūzijoje ruošėmės ne tik „krimsdamos“ prancūzų kalbos mokslus namuose, bet ir rašėme paraišką ŠMPF COMENIUS kvalifikacijos tobulinimo veiklos finansavimui gauti. Laimėjusios stipendiją, džiaugėmės, kaip tikros studentės, nes supratome, kad galėsime ne tik mokytis, bet ir pakeliauti po Prancūziją, pamatyti šalį.

Gavusios pinigus iš ŠMPF, 2010m. ankstyvą liepos 4 dienos rytą iš Rygos aerouosto išskridome į Paryžių. Mūsų laukė mėnesio viešnagė Prancūzijoje, intensyvūs prancūzų kalbos kursai Bezansono Taikomosios lingvistikos centre ir pažintis su šios šalies žmonėmis, jos istorija, tradicijomis, papročiais...

Saulėtas Paryžius pasitiko 30 laipsniu karščiu, tačiau jį matėme tik pro autobuso langą, nes skubėjome į Lijono geležinkelio stotį. Atkreipėme dėmesį, kaip prancūzai sprendžia transporto kamščių problemas – ten labai daug dviračių ir motociklų, juos gali išsinuomoti tiesiog gatvėje.

Iš Lijono stoties greituoju traukiniu dar tris valandas važiavome į Prancūzijos rytus, kur prie Dubso upės Juros kalnų regione įsikūręs labai senas miestas Bezansonas, menantis Romos imperijos laikus. Dar ir šiandien jo gatvėse čiurlena pirmaisiais mūsų eros amžiais pastatyti fontanai.

Apsigyvenome studentų miestelyje Campus. Kitą dieną mūsų jau laukė CLA – Taikomosios lingvistikos centre. Tai didžiulis modernus pastatas prie Dubso upės.

190 stažuotojų iš įvairių pasaulio šalių liepos mėnesį atvyko į CLA tobulinti prancūzų kalbos įgūdžius. Mokslai prasidėjo nuo testo, pagal kurio rezultatus buvome suskirstyti į lygius ir grupes. Pasitikrinome savo užsienio kalbos mokėjimo lygį ir labiausiai džiaugėmės, kad abi pakliuvome į tą pačią grupę. Organizacija buvo puiki: visi gavome visą mums reikalingą informaciją, kur reikėtų kreiptis, kokiais telefonais skambinti nenumatytais ar nelaimės atvejais, miesto planą, mėnesinį autobuso bilietą ir siūlomą kultūrinę programą, kuri buvo tokia plati, kad visur pabuvoti ir viską pamatyti buvo neįmanoma, kiekvienas rinkosi pagal pomėgius ir galimybes.

Mokymas(is) buvo labai intensyvus. Dėstytojai įvairiausiais būdais ir metodais nuo ryto iki vakaro (su dviejų valandų pietų pertrauka) stengėsi išaiškinti prancūzų kalbos gramatiką ir prakalbinti mus. O tai buvo nelengva, nes mūsų grupėje buvo studentų iš Pietų Korėjos, Libijos, Nigerijos, Naujosios Zelandijos, Turkijos ir mes dvi iš Lietuvos. Visi kalbėjome prancūziškai sava tartimi, todėl žavėjomės dėstytojais, kurie sugebėdavo mus suprasti ir paaiškinti nesuprantamus prancūzų kalbos žodžius piešiniais, gestais, mimikai, pavyzdžiais... Jie naudojo daug aktyvių mokymo metodų – kūrybinės užduotys, darbas poromis, vaidyba, darbas grupėse, vaizdo, garso užduotys, darbas naudojant IKT. Mokytis buvo labai įdomu ir paskaitos neprailgdavo.

Kiekvieną penktadienį po pietų visi stažuotojai vykdavome į mokomąsias išvykas po įdomias Frenche-Comte regiono vietas. Šių kelionių metu vyko pažintiniai-praktiniai užsiėmimai ir darbas grupėse. Dar autobuse vadovai suskirstydavo mus, stengdamiesi, kad grupėje būtų žmonės iš kuo įvairesnių šalių. Išsirinkdavome grupės vadovą, gaudavome užduočių lapus ir atsakymų ieškojome muziejuose, parduotuvėse, bibliotekoje, klausinėjome praeivių. Įdomu tai, kad į tokį mūsų mokymą mielai įsijungdavo kalbinti praeiviai, kurie maloniai aiškindavo ir net palydėdavo iki ieškomo objekto. Atrodė, kad jie niekur neskuba ir visada ras laiko padėti. Pagal nuorodą parduotuvėje ar kavinėje mus pasitikdavo paslaugūs darbuotojai ir įteikdavo kitą užduotį. Keturis penktadienius grožėjomės senoviniais miesteliais, kalnais, gėlėmis, kurių labai daug visur, net ant stogų, klausėmės įdomių pasakojimų. Aplankėme Lui Pastero gimtąjį miestą Dole, Gustavo Kurbe gimtinę Ornansą, labai seną Fondremand kaimą, garsėjantį savo XII amžiaus pilimi ir vandens malūnu, gražų ir jaukų Pontarlier miestelį. Šios išvykos turtino mūsų žodyną, lavino prancūzų kalbos praktinio vartojimo įgūdžius, plėtė akiratį.

Kelios kelionės buvo nemokamos, jos įėjo į kursų programą. CLA siūlė ekskursijas savaitgaliais, tik už jas turėjome mokėti patys. Kadangi mes buvome COMENIUS stipendininkės ir jautėmės tikros europietės (nes turėjome pakankamai eurų), pirkome keliones ir visus savaitgalius keliavome. Aplankėme Strasbūrą, Dižoną, keliavome po Burgundiją, plaukiojome aukštutiniu Dubsu, lankėmės Ozele grotose ir žavėjomės stalaktitais ir stalagmitais, pabuvojome buvusiose karališkose druskos gavybos įmonėse, ilsėjomės gėlių soduose. Visą tai aprašyti prireiktų dar kelių puslapių, todėl kaip žmonės sako, geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. O tokia galimybė suteikta visiems norintiems, tereikia dalyvauti mokymosi visą gyvenimą programoje, rašyti paraiškas ir sėkmės atveju gauti ŠMPF COMENIUS stipendiją.

Dar keletas minčių pamąstymui. Prancūzai daug šypsosi, nes tai nieko nekainuoja, o nuotaiką pakelia ir sau ir kitiems. Užėjus į parduotuvę, darbuotojai iš tolo sveikinasi lyg artimą draugą pamatę. Rūbai kainuoja nebrangiai, todėl nėra padėvėtų rūbų parduotuvių. Daug žmonių važinėja autobusais, todėl gatvėse nėra kamščių. Pėstieji ir vairuotojai draugiški vieni kitiems, nėra pykčio, daug šypsenų ir paslaugumo. Centrinėje miesto aikštėje vakarais skamba muzika, čia įvairaus amžiaus žmonės susirenka pašokti. Fontanuose maudosi vaikai ir niekas jų nesibara. Muziejai nemokami. Prancūzai neskuba, jie mėgaujasi gyvenimu. Mėgavomės ir mes...

Projektas tik įsibėgėja, Gražinos pagrindinėje mokykloje kiti penktokai vėl renkasi mokytis prancūzų kalbos. Mokysimės ir mes, kad kitą vasarą galėtume tobulinti savo prancūzų kalbos įgūdžius Prancūzijoje.

Gražinos pagrindinės mokyklos mokytojos
Ana Savickienė ir Salvinija Vaičiūnienė