Pasaulinė sveikatos organizacija atliko patyčių paplitimo tyrimą tarp mokinių 35 šalyse, iš jų ir Lietuvoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad patyčios Lietuvos mokyklose yra labiausiai paplitusios, nes jose patyčių vaikų tarpe mastas didžiausias – beveik tris kartus viršijantis 35 tyrime dalyvavusių šalių vidurkį. Lietuvos mokyklose patyčias dažnai patiria 65 proc. mokinių, tuo tarpu kitose šalyse šie skaičiai vyrauja nuo 14 proc. ir daugiau. Lietuvos moksleiviai nuo dviejų iki dešimties kartų lenkia kitų šalių moksleivius ir pagal susiformavusį  įgūdį reaguoti į smurto apraiškas. Mokiniai patyčias ir skriaudą dažniausiai patiria iš: bendraamžių, vyresnių mokinių, mokytojų, šeimos narių, kitų suaugusių asmenų.

Atliktų tyrimų rezultatai teigia, kad priekabiavimo aukos dažniausiai yra tos pačios klasės mokiniai; trisdešimt procentų aukų teigia, kad priekabiautojas vyresnis, panašiai yra teigiančių, kad priekabiautojas buvo jaunesnis. Nėra pastebėta, kad tam tikros savybės – akinių nešiojimas, kalba, svoris, ūgis, apranga – vaidintų vaidmenį pasirenkant auką, tačiau dauguma tyrimų atskleidė pagrindinę charakteristiką, kad auka visuomet pasirenkamas mažesnis ar silpnesnis bendraamžis. Vokiečių tyrėjai atskleidė, kad daugiau nei pusė teigusių, kad neturi nei vieno draugų buvo tie, iš kurių tyčiojasi, ir tik vienuolika procentų patyrė patyčias iš tų, kurie teigė, kad turi daugiau negu penkis draugus.

Patyčios apibūdinamos kaip sistemingas piktnaudžiavimas nuolatine ir pasikartojančia galia – dominavimu, jomis siekiama gąsdinti, manipuliuoti ar užgauti kitą. Skiriami trys jų tipai:
* Šiurkštūs fiziniai poelgiai, pavyzdžiui kumščiuoti, pargriauti, primušti, atiminėti pinigus;
* Užgauliojimai, dažnai susiję su kultūrine ar socialine aplinka, tautybe, negaliomis;
* Socialinis atskyrimas: šmeižtas, izoliavimas ir kt.
Pirmi du tipai, pasižymintys susidūrimu, ypač būdingi berniukams. Socialiniu atskyrimu veikiau naudojais mergaitės.

Pažeminimų ir patyčių reiškinys išauga tarp maždaug 9 -10 metų vaikų . Tačiau atsirasti toks reiškinys jau gali ir priešmokykliniame amžiuje. Jis prasideda subtiliai, dažniausiai atskyrimu, kurį lydi dažnos pašaipos ir užgauliojimai, arba daiktų gadinimai: paimama aukos liniuotė, trintukas, kepurė ar kt. daiktas ir stebima, kaip ji nusimena. Jei suaugusieji neįsikiš, trečioje, ketvirtoje klasėje tokie veiksmai, be abejo, taps įvairesni: niekinantys rašteliai, šmeižtai, grasinimai, bjaurūs pokštai ir smūgiai ar netgi reketas nesaugiose, suaugusių nestebimose vietose. Skriaudėjo ar aukos padėtis gali trukti ilgai, dažnai keletą metų.

Pagrindiniai lemiantys veiksniai dažniausiai susiję su šeima ir su mokykla.

Su šeima susiję veiksniai:
* Žeminimas šeimoje, patiriamas iš tėvų, brolių ir seserų, senelių.
* Aiškių, suprantamų ir visiems šeimos narių poreikiams pritaikytų elgesio taisyklių nebuvimas.
* Dėl emocinio ryšio su tėvais stokos, šilumos, priežiūros trūkumo vaikui gali atsirasti menkumo, netgi nevisavertiškumo jausmas.
* Pernelyg didelis spaudimas auklėjant vaiką, nuolat grasinant ar gąsdinant bausmėmis, baudžiant.
* Pernelyg didelė globa, trukdanti vaikui tapti savarankiškam.
* Nenuosekliai taikomos elgesio taisyklės, kintančios priklausomai nuo vyraujančios nuotaikos arba tėvų kaltumo jausmo.
* Aiškių agresyvaus elgesio ribų nebuvimas.
* Kai šeima gyvena atsiskyrusi, yra uždara, ji negali suvokti, ką išgyvena kitų šeimų vaikai.
* Skurdas – kaip vienas rizikos veiksnių. Nustatyta, kad vargingų šeimų vaikų mokykliniai pasiekimai yra žemesni, prisitaikymo gebėjimai, emocinis vystymosi lygmuo taip pat dažnai yra žemesnis.

Su mokykla susiję veiksniai:
* Suaugusiųjų priežiūros stoka menkiau stebimose mokyklos vietose.
* Pažeminimų ir patyčių reiškinio pažinimo mokykloje trūkumas.
* Vaikų, kurie yra pažeminimų stebėtojai, tylėjimas.
* Mokytojo ir direktoriaus vadovavimo stilius ypač svarbus patyčių reiškiniui. Mokykloje, kurioje pažeminimai yra įprastas dalykas, pats mokytojas kartais gali rodyti blogą pavyzdį, į mokinius kreipdamasis  menkinamais žodžiais, leisdamas taip elgtis ir kitiems.
* Tam tikrų vaikų lyderiavimas gali nulemti kryptį, kuria pasuks klasė, grupė. Lyderio palaikomos vertybės ir elgesys taps pavyzdžiu grupei.
* Raštu pateiktų bausmių, nusižengus mokyklos elgesio taisyklėms, trūkumas.
* Mokyklos darbuotojų pastovumas yra dar vienas svarbus reiškinys. Tose mokyklose, kurios dažnai keičiasi mokytojai, mokyklos direktorius, įsitraukimas į kovą su patyčiomis ir jos tęstinumas beveik neegzistuoja.
* Išsiskiriantis elgesys ir fizinė išvaizda turi didelę reikšmę, tačiau nebūtinai susiję su socialiniu ar ekonominiu statusu. Kartais pakanka atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu momentu, pavyzdžiui, gerai mokytis klasėje, kurioje mokslo lygis žemas, arba būti mandagiam storžieviškoje aplinkoje ir kt.

Patyčios ilgainiui gali peraugti į kitokį agresyvų ar socialiai nepageidautiną elgesį vyresniame amžiuje. Atliktų tyrimų duomenimis, 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24 m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35–40 proc. – 3 ir daugiau nusikaltimų.

Vaikai, kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Ilgalaikis nerimas ir baimės būsena yra labai didelis rizikos veiksnys atsirasti kitiems sutrikimams: depresijai, nerimo sutrikimams ir pan. Kartais vaikams, kurie susiduria su nuolatinėmis bendraamžių patyčiomis, kyla minčių apie savižudybę. Patyčios kaip problema pirmą kartą buvo įvardytos nusižudžius 3 paaugliams Norvegijoje ir paaiškėjus, kad viena galimų priežasčių buvo nuolatinės bendraamžių priekabės. Vaikams kylančios mintys apie savižudybę rodo vaikams kylantį beviltiškumą, negalėjimą išspręsti patyčių situacijų ir didelį pagalbos poreikį.

Mokykloje esant dažnoms patyčioms, mokiniai jausis mažiau saugūs, mažiau patenkinti mokyklos gyvenimu. Be to, patyčios veikia visus vaikus – ne tik tuos, kurie įsitraukia į patyčias ar patiria jas, bet ir stebėtojus. Jei mokiniai mato, kad nereaguojama į tyčiojimąsi arba jam netgi pritariama, tuomet formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra tinkamas ir priimtinas.

Tokioje situacijoje vertybių sistema tampa labai iškreipta: tolerancija, pagalba kitam, draugiškumas, pagarba tampa nevertinamu elgesiu.
Ką gali padaryti mokykla? Pirmas žingsnis – susitaikyti su tuo, kad patyčios ir pažeminimai egzistuoja mokykloje. Svarbi neigiama pačių mokytojų nuostata šiam reiškiniui. Tarpasmeninių santykių nustatytos ir raštu patvirtintos taisyklės (tiesiogiai įvardijant, kokie veiksmai priskiriami patyčioms) taip pat įtvirtintų poziciją patyčių atžvilgiu. Taisyklės privalo numatyti neigiamas pasekmes už jų nesilaikymą. Bendrumo jausmo skatinimas kiekvienoje klasėje, matant ne tik aktyviausius, bet ir mažai besireiškiančius vaikus, juos įjungiant į bendrus kūrybinius darbus klasės valandėlių metu ar kitoje popamokinėje veikloje. Mokykla gali suteikti įvairių būdų pranešti apie patyčias: anoniminiai klausimynai, laiškų dėžutės, bendraamžių tarpininkavimas, galimybė išsipasakoti suaugusiesiems, garantuojant vaiko saugumą. Svarbu mokyti vaikus, kaip reaguoti į patyčias. Jei iš vaiko nuolat tyčiojamasi, jam gali būti sunku apsiginti ir pasipriešinti patyčioms.

Ką galima rekomenduoti vaikams:
1. Į įžeidimus, erzinimą, prasivardžiavimą reaguoti sakant „Oho“, „Tai tavo nuomonė“, „Galbūt“. Neparodyti skriaudėjui, kad jis nuliūdino savo elgesiu.
2. Aiškiai ir garsiai pasakyti „Ne“, jei kažkas verčia daryti, ko nenori daryti. Stovėti išsitiesus ir žiūrėti tiesiai į akis.
3. Pasitraukti iš patyčių situacijos. Ramiai apsisukti ir išeiti.
4. Kelti moksleivių pasitikėjimą savimi.

Patyčių aukos neretai pasižymi menkesne savigarba, nepasitikėjimu savo jėgomis, todėl vienas iš būdų stiprinti šiuos vaikus – didinti savo vertės jausmą: pastebėti tas situacijas, kuriose vaikas yra sėkmingas, pagirti už tai, paskatinti užsiimti tomis veiklomis, kuriomis pats vaikas nedrįsta užsiimti.

Radviliškio rajono Visuomenės sveikatos biuro informacija