Vytautas V. Landsbergis

Senolio pranašystė

Ankstyvas vasaros rytas. Saulė dar tik keliasi, rąžosi skaisčiaveidė, nenoriai pramerkdama užmiegotas akis, tingiai skleisdama pažeme išdrikusius plaukus. Ilgi šilti spinduliai tįsta, driekiasi tarsi pirštai tarp rasotų žolių, čiupinėja viską, ką tik randa palikta po nakties: žvėrelių pėdsakus smėlyje ir ant samanų, šaltinėlio čiurlenimą, rasotus voratinklius tarp galingų ąžuolų šakų. Jie glosto ir pirmąsias mėlynes, grožisi ant jų kybančiais rasos lašeliais. Landūs saulės zuikučiai tol naršo švintančią pamiškę, kol pasiekia Minijos pakrantę.

Išdykę spinduliukai ties viena troba susižvalgo:

– Žiūrėkite, kažkas blyksi! Gal pabandykime ten įlįsti?

– Atsargiai, galbūt tai kokie nors spąstai? – nuogąstauja atsargesni jų broliukai.

Tačiau smalsuoliai įsidrąsina ir, nusileidę ant dailiais raštais drožinėtos palangės, žvilgteri vidun. Žilabarzdis kaimo senolis rymo prie židinio ir, kūrendamas ugnį, susikaupęs meldžiasi namų sergėtojai deivei Gabijai.

Taip vyko per amžius, taip vyksta ir šiąnakt. Stebėdamas rusenančias žarijas, senolis skaito jų žybsniuose dievų apraiškas. Prisimerkęs mato liepsnose atjojančius šarvuotų vyrų legionus.

– Nejaugi kryžiuočiai? – išsigandęs šnibžda senolis. Išsyk drumsčiasi jo žvilgsnis, raukšlėti skruostai po truputį bąla. – Gal prajos mūsų nepastebėję?

Senolis įmeta dar porą ąžuolinių pliauskų į spragsintį ugniakurą ir įdėmiu žvilgsniu stebi, ką dar šį rytmetį jam papasakos švysčiojantys ugnies liežuviai.

_______________________

Pastaba. Tekstas su skyrybos variantais bus paskelbtas vasario 1 d. (penktadienį) savaitraštyje "Atgimimas".

Susijusios nuorodos

• Nacionalinio diktanto pirmojo turo garso įrašas