Mielieji,

Likimas, istorija ir Dievas (kaip kas supranta) – davė mums šitą žemės lopinėlį, kuris turi tokį gražų vardą – Lietuva. Daugelis ją lygino su ąžuolu, nelinkstančiu audroje, laiba nendrele, skalaujama smiltele ar net gulbe nebyle, tyliai priimančia visas skriaudas ir visą laiką mylinčia. Tai poetiniai apibūdinimai. Realybėje Lietuva – tai žmonės, kurie čia gyvena, ir žemė, už kurią mes, tie žmonės, turėtume būti atsakingi.

Kas esame pasauliui? Ir kaip patys save vertiname?
Pasauliui esame krepšinio, manekenių, didžkukulių, gintaro ir Marijos žemės gyventojai. Darbštūs, kantrūs, tačiau turintys provincialių pretenzijų būti Europos centru. Visa tai stereotipai, beje, patys jau supratote, kad šią šventinę dieną paminėjau tik gražiuosius. Pernelyg didi data pažymima, jos tiesiog negalima suteršti, tad ir kalbėti reikia apie didingus dalykus... Kiekvienas iš mūsų šiandien pabandykime įrodyti sau, kad lietuvių tauta neišsikvėpė, neprarado vilties, neatsisakė ankstesnių dvasinių orientyrų... Kad moka įprasminti tai, dėl ko kovota... O tų kovų būta daug...

1794, 1831,1863 metais lietuvių sukilėlius triuškino kraugeriškos caro kariuomenės. Didvyrių vardų išrašyti auksu niekas neleido, nors to jie, be abejo, buvo verti. Prie Šiaulių iškilo Kryžių kalnas – pasaulyje analogų neturintis paminklas visiems žuvusiems Lietuvos patriotams. O gyviesiems reikėjo gyventi. Bet kaip? Žemė – dvarininkų rankose, uždrausta savo kalba mokyti vaikus, leisti ir skaityti laikraščius, ką jau kalbėti apie knygas... Kurioje kitoje pasaulio tautoje yra knygnešio profesija? Vieninteliai po saule ją turėjome... Buvo tamsiausias laikotarpis Lietuvos istorijoje. O valdžia visiems kalė į galvas: Dievas danguje – caras žemėje. Rodos niekas ir pagalvot negalėjo, kad kada nors žlugs Rusijos imperija, tačiau viską pakeitė Pirmasis pasaulinis karas. Jis nualino Europą, žlugo imperijos. Lietuviams nušvito viltis – laisvė, nepriklausomybė. Bet jų niekas ant aukso lėkštės neatnešė. Buvo „Aušra“, „Varpas“, Didysis Vilniaus Seimas, Lietuvos Taryba. Atėjo ir Vasario 16-oji. Tądien Vilniuje, dabartinės Pilies gatvės pastate Nr. 26, tada vadintame Štralio name, įvyko tai, ko būsimą reikšmę Lietuvai vargu ar suvokė patys signatarai. Čia Lietuvos Taryba posėdžiavo septynis kartus. Tai, kad šis namas tapo nepriklausomybės lopšiu, lėmė likimas ir, ko gero, šaltis. Pradžioje Taryba rinkdavosi pas J. Basanavičių Lietuvių mokslo draugijoje. Bet „susirinkę pas jį Tarybos nariai netvėrė nuo šalčio“, todėl buvo nuspręsta pakeisti posėdžių vietą. Kambarys Didžiojoje gatvėje irgi nebuvo prašmatnus – ant langų nekabėjo užuolaidos, stovėjo šešios etažerės su dokumentais, kontoros stalas, kėdės, kanapa, kuri inventoriaus sąraše vadinama „sofka“. Kambario plotas – apie 26 kv. m. Čia iš pat ryto, apie dešimtą valandą, anot P. Klimo, „susikimšusi“ Lietuvos Taryba ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. P. Klimas, jau būdamas Sibire, yra pasakojęs: „Nepriklausomybės aktas buvo suredaguotas ir Tarybos nariai ėmė pasirašinėti abėcėlės tvarka. Bet žiūrim – nėra Donato Malinausko. Buvo jis senas kavalierius, bajoras ir ilgai pusryčiaudavo Štralio kavinėje. Atėjo eilė pasirašyti, o bajoro nėra. Aš buvau Tarybos sekretorius ir susirūpinau, kaip čia bus. Matau: dr. Jurgis Šaulys kažką pasirašė ir šypsodamas klausia kaimyną: ar gerai? Tas galva linkt – gerai.“ Galima ir kita versija: tarp P. Klimo ir V. Mirono parašų buvo paliktas tarpas, kuriame pavėlavęs į posėdį D. Malinauskas ir pasirašė. Pasirašydamas bajoriška rašysena ne visai tiksliai įtilpo, dalis jo parašo „užlipo“ ant viršuje buvusio P. Klimo parašo... Paslaptis gaubia ir paties Vasario 16-osios akto likimą – jis yra dingęs, tegalime pamatyti jo faksimilę. Iškalbingas dar vienas faktas – anot A. Stulginskio, priėmus nutarimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir skelbimo aktą pasirašius, A. Smetona atsisėdęs ant anksčiau minėtos „sofkos“, abejojo, ar gerai Taryba padariusi.

Priėmus Nepriklausomybės Aktą, buvo bandyta jį paskelbti spaudoje, tačiau okupacinė vokiečių valdžia vasario 19-osios „Lietuvos Aido“ numerį išleisti uždraudė... Kaip rašo amerikiečių istorikas Alfredas Senas, Vasario 16-oji faktiškai niekuo nepakeitė to meto okupuotos Lietuvos gyvenimo, tik vėlesni įvykiai Vasario 16-osios Deklaraciją pavertė realybe.

Vos pradėjusią kurtis nepriklausomą valstybę dar reikėjo apginti ir išlaikyti. Ją gynė lietuviai savanoriai – daugiausia pilkasermėgiai valstiečiai iš kaimų. Neapmokyti kovos veiksmų, vilkėdami savais rūbais ir avalyne, jie ėjo tiesiai į karo laukus, o apmokomi būdavo pačiame fronte, pertraukose tarp kautynių. Bet jie sugebėjo išvyti Raudonąją armiją, sumušti bermontininkus, sustabdyti lenkų puolimą. Laisvės troškimas darė stebuklus...

Aristotelis teigė, kad turime tris galimybes pavaizduoti daiktus:
Pirma – kokie jie yra;
Antra – kaip apie juos galvojama ir kalbama;
Trečia – kokie jie turėtų būti.

Pirmosios misijos imasi istorikai, antrosios – publicistai, o trečioji, manau, turėtų atitekti ateities kartoms. Galvodama apie Vasario 16-osios prasmę, apie tai, ką norėčiau jums pasakyti per tas keliolika skirtų minučių, aš dar kartą varčiau istorikų darbus, skaičiau lietuvį Edvardą Gudavičių ir amerikietį Alfredą Seną ir bandžiau suprasti, kokia ta Vasario 16-oji jų knygose; stengiausi apmąstyti tautos likimą gilindamasi į provokuojančias Gintaro Beresnevičiaus ir Leonido Donskio mintis. Tai buvo puiku. Bet nepatikėsit, daugiausia minčių sukėlė paprasta knygelė „Kokią ateitį kurs mano karta“, kurioje sudėti geriausi Lietuvos moksleivių rašiniai. Jauni žmonės mato, kokia turi būti Lietuva ir ne tik mato, bet ir pasiryžę veikti. Čia aš radau Vasario 16-osios prasmę. Paskaitysiu tik keletą sakinukų, kuriuos parašė mano buvusi mokinė, dabar pirmakursė studentė Irma: „Tikiu, kad visą gyvenimą nugyvensiu Lietuvoje. Myliu Tėvynę. Noriu, kad visi mylėtų gimtąją žemę ir žodį. Tikiu, kad visi drauge, apsigaubę tikėjimu ir pasitikėjimu, užkopsime į didybės viršūnę. Ten, kur Vytautas buvo visus atvedęs. Ne, ne prie Juodosios jūros. Prie meilės, pagarbos ir supratimo jūros“.

Tad meilės, pagarbos ir supratimo mums visiems! Su Švente!

Laima MAMINSKIENĖ,
Radviliškio Vaižganto gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė