Pradėjus žydėti tulpėms Burbiškio dvare, Baženskių šeima iš Gniezno miesto, Lenkijos, atvežė urną su paskutiniojo Burbiškio dvaro savininko Mykolo Baženskio sūnaus Adomo palaikais. Po sunkios ligos mirusio Adomo Baženskio noras ilsėtis Lietuvoje, šalia gimtojo dvaro, buvo išpildytas. Kasmet į dvarą atvykdavęs su šeima, Adomas Baženskis paskutiniuosius metus praleido prisiminimuose – sunki liga nebeleido atvykti į gimtąjį Burbiškio dvarą, kuriame prabėgo jo šviesiausios vaikystės dienos.

1941 metais dėl grėsusios tremties į Sibirą Burbiškio dvarą priverstinai palikusi Baženskių šeima pasitraukė į Lenkiją, nes jiems grėsė tremtis į Sibirą. Adomas tuomet buvo septyniolikos. Dar kartą jis savo gimtąsias vietas išvydo tik 1990 metais. Sakė, kad buvo skaudu matyti dvarą apgriuvusį, tvenkinius užakusius, parką apleistą. Pasitaręs su giminėmis, 1992 metais atvykęs į Lietuvą Radviliškio rajono savivaldybės merui įteikė notariškai patvirtintą pareiškimą ir padovanojo Burbiškio dvarą su visais pastatais ir parku rajono Savivaldybei su sąlyga, kad jis bus pritaikytas visuomenės kultūros reikmėms. Adomas Baženskis visada norėjo, kad jo protėvių dvaras atgimtų ir taptų kultūros židiniu: juk seniau čia atvykdavęs P. Vileišis, J. Basanavičius, Maironis, kiti šviesuoliai, čia parką papuošė pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, čia buvo puoselėjama senoji bajoriškoji dvarų kultūra.

Šiandien Burbiškio dvaras atgimęs, kiekvieną pavasarį jo parke pražysta tulpės. Kiekvienos tulpės žiedo skleidžiama šviesa tegul pasiekia širdis tų, kurie pažinojo Adomą Baženskį. Dabar kiekvienas, panoręs nusilenkti šiai neeilinei asmenybei, kukliam, bet stipriam žmogui, galės tai padaryti prie jo ir jo proprosenelių kapo Dambavos bažnyčios šventoriuje.

Eligija ZOLTNERIENĖ,
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos
Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė