ŠEDUVOS MIESTO SENIŪNIJOS FUNKCIJOS IR KOMPETENCIJOS

Šeduvos miesto herbą atkūrė dailininkas Raimondas Miknevičius. Herbe pavaizduotas erelis ir heraldinė lelija yra paimti iš Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos asmeninės heraldikos (XVII a. viduryje Šeduvos miestelį ir seniūniją valdovas Jonas Kazimieras atidavė valdyti savo žmonai Liudvikai Marijai). Baltas Mantujos erelis (Liudvika Marija buvo kilusi iš Italijos, Mantujos kunigaikščių Gonzagų šeimos) simbolizuoja itališką Gonzagų giminės kilmę, o heraldinė lelija rodo prancūziškąją Gonzagų šeimos šaką (Gonzagų šeima buvo susigiminiavusi su garsia Burbonų dinastija ir Prancūzijoje įgijusi Nevero ir Retelio valdas, kurių heraldikoje lelija buvo pagrindinis simbolis). Šeduvos miesto herbas – bene vienintelis miesto herbas Lietuvoje, kuriame dominuoja Vakarų Europos heraldikos motyvai.

1994 metais herbą aprobavo Lietuvos heraldikos komisija.

KONTAKTAI
Laisvės a. 6, 82227 Šeduva, Radviliškio r.
Faksas - (8 422) 56 133
El. paštas - Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą

Šeduvos miestas yra Radviliškio rajono šiaurės rytuose, 14 km nuo rajono centro. Jo plotas – 550 ha. Mieste gyvena 3 500 žmonių.

GEOGRAFIJA

Miestas įsikūręs plentų Šiauliai-Panevėžys ir Kaunas-Šiauliai sankryžoje. Rajono reikšmės keliai veda į Šiaulėnus, Pakruojį, Vadaktus, Sidabravą. 3 km nuo miesto centro Šeduvą kerta Panevėžio-Šiaulių geležinkelis.

Miestas išsidėstęs mažai kalvotame krašte, žemės čia derlingos, todėl gyventojams yra geros sąlygos užsiimti žemdirbyste.

Per Šeduvą teka kairieji Daugyvenės intakai: Niauduva (miesto centre) ir Vakoniškis (miesto pietvakariuose). Miesto šiaurės vakarų pakraščiu prateka dešinysis Niauduvos intakas Gintaras.

ISTORIJA

Šeduvos miesto pradžia – Kotiškio kalnelis. Čia jau 1512 metais buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Miesto centrą perkėlus į kitą vietą, caro laikais toje vietoje buvo pastatytos kartuvės, vykdomos egzekucijos. Link kalnelio einanti gatvė buvo pavadinta Kotiškio gatve (nuo žodžio „kotavoti“).

XVI amžiuje per Šeduvą ėjo pagrindinis kelias iš Varšuvos į Rygą. Per Niauduvos upelį buvo nutiesti net keli mediniai tiltai. Tuo metu Šeduvos miestas buvo dešiniajame Niauduvos krante, o Šeduvos dvaras – kairiajame, kur dabar stovi mokykla. Šis rajonas buvo vadinamas Dvarčiais. Dabar Šeduvoje stovėjusios dvaro pilies vietą mena senieji gatvių pavadinimai: Pilies gatvė ir Pilies takas.

Miesto centre, ant aukšto Niauduvos kranto, stovi vienas gražiausių mieste statinių, didingas pastatas – Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Tai reto grožio architektūros paminklas, kuriame susipynę renesanso ir baroko architektūros bruožai. Bažnyčia pastatyta XVII amžiaus viduryje, ją pašventino Žemaitijos vyskupas Jurgis Tiškevičius.

Šeduvos miesto centre stovi XVIII amžiaus karčema. XIX amžiuje per Šeduvą ėjo pašto kelias, čia buvo arklių keitimo punktas. Aplink miesto aikštę namai buvo išsidėstę U raidės forma. Namai su dar tebestovinčia karčema sudarė uždarą kiemą. Jame buvo laikomi arkliai,vežimai su prekėmis. Dabar šių namų nebėra.

Laisvės aikštėje (miesto centre) vykdavo turgūs ir mugės.

Šeduvos mieste yra penkios kapinės. Visuomeninės kapinės (senosios ir naujosios) yra miesto šiaurės vakarų pakraštyje, Niauduvos ir Gintaro upelių pakrantėje. Senosiose kapinėse (dešinėje pusėje prie tako) palaidoti 1919 metais lapkričio 21-24 dienomis kovose su bermontininkais prie Radviliškio miesto žuvę Lietuvos savanoriai. Naujosiose visuomeninėse kapinėse prie Trijų kryžių paminklo 1990 metais birželio 17 dieną perlaidoti laisvės kovotojai partizanai. Žvejų gatvės gale yra žydų kapinės, Progimnazijos gatvės gale – liuteronų ir brolių kapinės. Kėdainių gatvėje, buvusiame Krygeračių sode, – Antrajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinės.

LANKYTINOS VIETOS

Vienu iš svarbiausių Šeduvos lankytinų objektų reikėtų laikyti Šeduvos kraštotyros muziejų (Pilies g. 24). Muziejų 1987 metais įkūrė Antanas Bukauskas, Šeduvos vidurinės mokyklos geografijos mokytojas.

Šeduvos mieste yra ir Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Šeduvos kraštotyros skyrius (Vėriškių g. 7). Jis veikia nuo 1959 metų. Muziejus įkurtas name, pastatytame 1884 metais, kuriame tada veikė odų apdirbimo dirbtuvė. Ekspozicijose – archeologiniai radiniai, liaudies menas, Šeduvos miesto ir krašto istorijos bei etnografijos eksponatai. Čia galima pamatyti unikalių dokumentų, knygų, periodinių ledinių, kovų už Lietuvos Nepriklausomybę relikvijų.

Šeduvos vakariniame pakraštyje, kelių Šiauliai-Kaunas ir Šiauliai-Panevėžys sankryžoje, stovi XX amžiaus pradžioje Grigaliūno pastatytas mūrinis vėjo malūnas. 1967 metais architekto Prikocko ir šeduvio B. Paukštos iniciatyva jame įrengtas restoranas „Užuovėja“, kuris daug metų Lietuvoje garsėjo kaip velnių malūnas. Šiandien malūnas-restoranas vėl populiarus. Pastatytas naujas svirnas-motelis, įrengtas šiuolaikinis apšvietimas, poilsio aikštelė. Norintys gali išsikepti šašlykų, daug įdomybių vaikams. Galima pajodinėti žirgais ir poniais.

Šeduvos miesto seniūno devizas – Šeduva gėlių miestas. Gėlės teikia džiaugsmą visada ir visiems.

GYVENAMOSIOS VIETOVĖS

• Baltosios kaimas
• Butėnų kaimas
• Dargužių kaimas
• Daukantų kaimas
• Džiugonių kaimas
• Gimbogalos kaimas
• Kiauleliškių kaimas
• Kurklaičių kaimas
• Kurklių kaimas
• Labučių kaimas
• Margavonių kaimas
• Paežerių kaimas
• Pakutenių kaimas
• Pavartyčių kaimas
• Prastavonių kaimas
• Puipių kaimas
• Riaubų kaimas
• Rokonių kaimas
• Šeduva
• Užuovėjos kaimas
• Užuožerių kaimas
• Vaidulonių kaimas
• Vaižgų kaimas
• Vardukšnių kaimas
• Velžių kaimas
• Vėriškių kaimas
• Viešvilės kaimas
• Žilionių kaimas