2017 m. gruodžio 13 d., trečiadienis
  
Radviliškio rajono savivaldybės
administracija
Biudžetinė įstaiga
Juridinių asmenų registras
Įstaigos kodas 188726247
Aušros a. 10, 82196
Radviliškis
Tel. (8 422) 69 003, faksas (8 422) 69 000
El. paštas - informacija@radviliskis.lt
Skleidžianti gerumo šviesąSpausdinimo versija

Pasakojimas apie radviliškietę Janiną Kaučikienę, kuri veikla ir asmenybe yra prasmingos kasdienybės, teikiančios džiaugsmo sau ir kitiems, pavyzdys.

Kai žmogui gera, jis ieško žmogaus. Kai sunku – taip pat. Sena išmintis, kad pasidalytas skausmas sumažėja, o džiaugsmas padvigubėja. Todėl jautraus, supratingo ir širdimi matančio žmogaus ilgesys – amžinas.

Būtent tokia yra radviliškietė Janina Kaučikienė – pedagogė, visuomenės veikėja, įvairių turiningo  laisvalaikio užsiėmimų iniciatorė ir dalyvė, kraštotyrinės, kultūrinės veiklos entuziastė. Buvę mokiniai, jų tėvai, kolegos, įvairių profesijų, amžiaus, savi ir visai svetimi, gyvenantys šalia ir išvykę iš gimtinės – neišvardijami visi tie, su kuriais ji bendrauja, kam prireikus padeda, randa paskatinantį žodį, kuriuos stengiasi pagarsinti, pagerbti, kitiems pavyzdžiu parodyti. Ją pažįstantieji neatsistebi, iš kur toji moters vidinė stiprybė, geranoriškumo versmė, nenustelbiama netgi likimo siunčiamų asmeniškų negandų, problemų.

Radviliškis – Janinos gimtasis miestas. Tėtis buvo darbininkas, mama – namų šeimininkė. Augo apsupta trijų brolių ir vyresnės sesers. Anot pačios Janinos, mama buvo paprasta, neišsilavinusi, bet jai perdavė pamatines gyvenimo pamokas: visada užjausti vargstantįjį, priimti, paguosti, pavalgydinti, įdėti lauknešėlį, kaip ir pati visada darydavo.

Janina mokėsi Valerijos Valsiūnienės vidurinėje mokykloje (dabar Lizdeikos gimnazija). Jau tada ryškėjo jos iniciatyvumas, aktyvios pastangos ir moksle, ir visuomeninėje veikloje, nuoširdus bendravimas ir draugiškumas. Pasak Janinos mokyklinių metų draugės Gražinos Jurėnienės, „susėdome tada į vieną suolą ir ėmėme draugauti: drauge pamokose, drauge laisvalaikiu, merginų ansamblyje, chore... Su ja visada buvo įdomu, lengva ir gera bendrauti. Tai žmogus, kurį pamatęs pajunti širdyje šilumą. Tokia Janina tebėra iki šiol. Aš labai laiminga, kad man teko tokia draugė.“

Kaip pasakoja artima draugė Alfonsė Stripeikienė, Janina iš pradžių svajojo studijuoti žurnalistiką, tačiau vėliau nusprendė eiti mokytojos keliu. Įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Šiaulių universitetas), pasirinko rusų kalbos ir literatūros specialybę. Čia sutiko ir savo būsimą vyrą Joną.

Dar studijuodama pradėjo mokytojauti. Baigus institutą, pirmoji darbovietė – Radviliškio II vidurinė mokykla. Atšoktos vestuvės. Jauna šeima ėmėsi kantriai lipdyti bendrą gyvenimą. Susilaukė dviejų sūnų – Ramūno ir Lino. Lengva nebuvo, tačiau Janina, gana kukli, nuo jaunystės pratusi prie vargo, tenkinosi tuo, ką turėjo, nestokojo darbštumo, kantrybės ir optimizmo.

Kai mieste buvo pastatyta nauja mokykla  – Radviliškio III vidurinė – Janina perėjo dirbti ten. Vėliau pervadinta Vaižganto vidurinė, Vaižganto gimnazija tapo jos antraisiais namais, kuriems ji atidavė keturis dešimtmečius ir kuriuose dirbo iki pat pensijos. Visą tą laiką stengėsi iš širdies, negailėdama savęs nei savo laiko. Yra buvę, kad jos pamokas stebėjo net atvykę atstovai iš Maskvos ir Janiną pripažino geriausia rusų kalbos mokytoja rajone. Jos mokiniai iš olimpiadų grįždavo laimėję prizus, sėkmingai išlaikydavo stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas.

Šią pedagogę ryškiai atsimena jos išleistų laidų abiturientai ir gimnazistai, daugybė kitų buvusių jos mokinių, tėvų, bendradarbių. Kaip teigia kolegė Zofija Krikštanienė, tai buvo mokyklos bendruomenės mylima, gerbiama, kūrybiška, energinga, turinti autoritetą pedagogė. „Iš jos galėjome mokytis bendravimo su mokiniais, pasitikėjimo jais, tolerancijos, paslapčių saugojimo, labai atsakingo požiūrio į kiekvieną darbą.“

Olimpiadų organizavimo, vertinimo komisijų, rajono rusų kalbos mokytojų metodinės tarybos veikla, dalijimasis darbo patirtimi su jaunesniais mokytojais, studentų konsultavimas, atviros pamokos, vakaronės mokytojams veteranams, ekskursijos su mokiniais į įvairius miestus, turistiniai žygiai dviračiais ar pėsčiomis, pasirodymai scenoje, įspūdingi pasiruošimai naujametiniams  karnavalams, išradingi scenarijai, daugybė renginių, užsiėmimų, kitų mokyklos reikalų tilpdavo į jos kasdienybę. Janinos iniciatyva sukurta dokumentinių filmų apie Vaižganto gimnaziją, ji, surinkusi daug kraštotyrinės medžiagos, parašė apie šią mokyklą knygų, tarp kurių – ir didelės apimties metraštinė knyga „Po vienu stogu“, skirta mokyklos 30-mečiui. Kaip tikina Z. Krikštanienė, dažnas buvęs tos mokyklos auklėtinis atmintyje tebesaugo užsiėmimus ten įkurtame klube „Mes“, kuriame mokytasi iniciatyvos, savarankiškumo, kūrybiškumo. Būtent šiame klube savo pomėgius gilino dabar gerai žinomi medžio drožėjas Martynas Gaubas, dizaineris Liutauras Salasevičius, aktorė Aušra Štukytė ir kiti. „Mes“ organizatorė ir vadovė buvo Janina Kaučikienė.

Be aktyvaus profesinio darbo, popamokinės, visuomeninės veiklos, Janina visada rasdavo laiko šiltam, žmogiškam pabendravimui, gebėdavo pajausti, pamatyti aplink save liūdnesnį žvilgsnį, sutrikusį veidą, prieiti, prakalbinti, prireikus padrąsinti ar pakovoti už teisybę. To paliudijimas –  Gražinos Jurėnienės papasakota istorija. Buvusi Janinos Kaučikienės labai gerai besimokiusi mokinė nusprendė stoti į pedagoginį institutą, į rusų kalbos ir literatūros specialybę. Deja, ten ji neišlaikė rusų kalbos egzamino. Apie tai sužinojusi Janina užsimojo išsiaiškinti, kas atsitiko iš tikrųjų: pati nuvyko į tą aukštąją mokyklą, išsirūpino peržiūrėti stojamųjų egzaminų rašinius ir įsitikino, kad jos mokinės darbas įvertintas labai gerai. Paprasčiausiai buvo sumaišytos pavardės ir ties Janinos mokine įrašytas ne jos pažymys. Taigi tik mokytojos neabejingumo dėka, toji mergina įstojo studijuoti ir sėkmingai baigė aukštąjį mokslą.

Nenumoti ranka į kito žmogaus rūpestį, nelikti abejingai tam, kas vyksta aplink, prisidėti ir padėti, kuo galint – įpročiu tapusi Janinos vertybė, ženklinanti ir dabar jos dienas. Baigusi profesinę veiklą, moteris save atrado kitur. Ji įsiliejo į Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų gretas, į senjorų knygos bičiulių klubą „Beržė“. „Janina greitai „įsipaišė“ į mūsų bendrą apvalaus stalo ratą, o dabar ir to rato vairas patikėtas jai. Puikiai susitvarko su gautomis pareigomis. Ji yra nuoširdi, darbšti, dėmesinga, pareiginga“, – teigia šio klubo narė Danguolė Dabašinskienė.

Klubas „Beržė“ veikia Radviliškio viešojoje bibliotekoje ir jungia apie 15 narių. Kiek čia jau būta ir kiek dar planuojama įdomiausių literatūrinių pokalbių, susitikimų, išvykų... Klubo pirmininkė Janina Kaučikienė ir pati nestokoja kūrybiškumo, įdomių idėjų, ir atsakingai, atidžiai, jautriai įtraukia visus klubo narius. Kaip sako jie patys, viskas čia grindžiama pasitikėjimu, pasidžiaugimu vienas kito žiniomis, sėkmėmis. Iš šalies žiūrint, tai – tarsi viena šeima, kuri, nepaisant savo metų, gražiai ir darniai keliauja gaivinančio pažinimo, tobulėjimo takais. Janiną klubo bendraminčiai vertina už gebėjimą suburti, neprimetant paskirstyti užduotis, už mokėjimą įžvelgti, kas kiekviename gražiausia, kilniausia, už tai, kad ji įvertina kiekvieno pastangas, pati daug skaito, dalijasi savo mintimis, įžvalgomis. „Tai plataus akiračio žmogus, daug  žinantis, daug skaitantis ir

rašantis ir tas žinias perteikiantis kitiems. Su dideliu malonumu ir noru lankau šį klubą ir dėkinga už čia gautas žinias,  gražų, malonų bendravimą“, – Zitos Grigutavičienės žodžiai. „Visada pasirengusi išgirsti, įsiklausyti, dalytis sukaupta išmintimi, tiesianti tiltus tarp žmonių, ieškanti, kas skatina veikti kartu. Janina  yra labai atsakinga, turinti neišsenkančių sumanymų, dovanojanti savo laiką, energiją, išmonę, gerą nuotaiką šalia esantiems“, – apie ją sako „Beržės“ užsiėmimams talkinanti Radviliškio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Alma Balčiauskienė. Klubo įkūrėja Stasė Žibienė taip pat džiaugiasi, kad „Beržė“ turi tokią pirmininkę  – reto rūpestingumo ir geranoriškumo.

Janina dar mokykliniais metais pradėjo bendradarbiauti rajono spaudoje. Matyt, dėl to kažkada svajojo ir apie žurnalistiką. Laikraščiams rašo iki šiol, kartu paskatindama ir kitus viešumui, krašto aktualijų svarstymams, bendroms išeičių iš problemų paieškoms. Atspausdinta per 30 jos publikacijų – informacinio pobūdžio, pasakojimų, prisiminimų, apmąstymų. Jos rašiniai, kraštotyriniai darbai yra savotiškai įamžinę daugelį gimtinei nepamirštamų žmonių, praeities puslapių. Neretai ji įvairiems leidiniams pasiūlo ir temų, herojų, taip padėdama sugrąžinti primirštus vardus ar įvykius. Pavyzdžiui, Janinos dėka Viešosios bibliotekos leidžiamas žurnalas „Radviliškio kraštas“ galėjo parengti ir skaitytojams pirmą kartą pristatyti apimlią dokumentinę apybraižą apie Radviliškyje ryškias pėdas palikusį šviesaus atminimo mokytoją Algimantą Petronį, kitas asmenybes.

Kaip pasakoja Alfonsė Stripeikienė, Janina yra giminės susibūrimų, švenčių, organizatorė, siela, be jos neapsieina ir draugai, kurių turi daug.  Su visais ir visur begaliniai išradinga, nesumeluotai nuoširdi, vis dovanojanti nevienadienio džiaugsmo. Su ja pabūni ir jau vėl lauki naujo susitikimo.

Visada gera klausytis Janinos pranešimų, pasisakymų, apgalvotų minčių įvairiuose proginiuose renginiuose, diskusijose, susitikimuose. Jos talpus, gilus, lyrinis (poeziją pamėgo gana anksti), savos išminties ir gausybės perskaitytų knygų prisodrintas žodis klausantiesiems ilgam įsimena, sušildo, praturtina. Ir nesvarbu kam, kada būtų išsakomas – jaunimui ar žilagalviams, linksmo bičiulių susibūrimo šurmulyje ar visam išlydint žemės kelionę baigusį žmogų. Taip atrasti, auginti, pajausti ir kitiems parodyti žodžio  grožį lemta tik kūrybingai, išprususiai asmenybei, kokia ir yra ši senjorė.

Knygos, paskaitos, parodos, koncertai, miesto gyvenimo įvykiai, problemos – viskas jai rūpi, viskas įdomu. Nebekalbant apie tai, kad Janina – puiki kulinarė, gražiai tvarkomo sodo šeimininkė, kad turi daug kitų šviesaus pavydo vertų savybių, pomėgių, gabumų.

Visų Janinos metų visas veiklas padalijus keliems, oho, kiek aktyvistų susidarytų! O čia viskas – joje vienoje. Kartais, rodos, tokioje trapioje ir pažeidžiamoje, kartais neįtikėtinai stiprioje. Gal jėgų vis priduoda tylus džiaugsmas, kad kažkam padėjo, sulaukti dėkingumo žodžiai, šildantys prisiminimai, išlikę ryšiai su buvusiais auklėtiniais, vis atkeliaujantys jų laiškai, sveikinimai. O gal stiprina ir kiekviena pačios įveikta neganda. Kaip, prisimena, sunkiu metu ją dvasiškai yra pakėlęs ir vilties ilgam pamokęs kunigas Edvardas Zeidotas: „Mieloji mokytoja, kiekvienoje nelaimėje yra trupinėlis laimės." Nemažai išbandymų, likimo smūgių yra tekę patirti šiai moteriai ir jos šeimai. Vien patys artimiausi žinojo to svorį, pareikalautų fizinių ir dvasinių jėgų kainą. O visi aplinkiniai  ir tais momentais ją matėme besišypsančią, nedejuojančią, viltimi tikinčią, pirmiausia nesumeluotai nuoširdžiai pasidominčią, kaip tau ir tavo artimiesiems sekasi, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos...

Janina Kaučikienė savo nuveiktais darbais, poelgiais pelnė nemažai įvairių apdovanojimų, įvertinimų.  Kai 2014 metais šiai šviesuolei Radviliškio miesto šventėje buvo įteikiamas rajono  savivaldybės mero Padėkos ženklas, ji tvirtino: „Šis apdovanojimas man labai netikėtas...“ Netikėtas, nes sėti ir auginti aplink save gėrį tokiems žmonėms yra natūrali pareiga, žmogiškoji priedermė. Užtat taip traukia prie jų, taip ilgu pasišildyti jų skleidžiamo gerumo šviesa.

Pagal klubo „Beržė“ pasakojimus parengė Gražina Dunauskienė

Knygos mylėtojų senjorų klubo „Beržė“ pirmininkė Janina Kaučikienė

Galinos Rimienės nuotrauka

Twitter MySpace LinkedIn Facebook
Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai
komentarų nėra
Atgal
Radviliškio rajono savivaldybės meras

Antanas Čepononis

Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. paštą ir gaukite
mūsų naujienas pirmieji: