Maršrutas „Atraskime kultūros paveldą Radviliškio rajone“

Kurų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Kurų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia stovi Šniūraičiuose (iki 1982 m. Kuruose), 0,8 km į rytus nuo kelio A9 Šiauliai - Panevėžys. Apie 1765 m. Kuruose pastatyta koplyčia. Ji 1803 m. buvo atnaujinta. Priklausė Radviliškio parapijai. Kuruose gyveno kunigas. Radviliškio klebono iniciatyva 1857 m. pastatyta dabartinė koplyčia. Po Antrojo pasaulinio karo vadinama bažnyčia. Bažnyčia liaudies architektūros formų, su šoninėmis zakristijomis, trisiene apside ir bokšteliu. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su masyviais arkiniais vartais. Šventoriuje stovi medinė varpinė.

Tyrulių miestelis

Tyruliai – miestelis Radviliškio rajone, į vakarus nuo Radviliškio. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Rytiniu pakraščiu eina geležinkelis link Tilžės. Aplink Tyrulius yra daug pelkių, kurių didžiąją dalį užima Tyrulių botaninis zoologinis draustinis. Sovietų valdžiai nuo 1945 m. persekiojant ir likviduojant partizanus, šie buvo laidojami (slepiami) Tyrulių durpyno pelkėse.

Tyruliai įkurti 1953 m. kaip durpių gavybos gyvenvietė pradėjus eksploatuoti Didžiojo Tyrulio durpyną, tad miestelio vardas sudarytas iš raisto Tyrulis daugiskaitos. Pastarasis susijęs su daiktavardžiu tyras – „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“.

1958 m. gegužės 15 d. gavo miesto tipo gyvenvietės statusą. 2003 m. balandžio 8 d. Vyriausybės nutarimu suteiktas miestelio statusas.

Polekėlės Švč. Mergelės Marijos Širdies bažnyčia

Polekėlės Švč. Mergelės Marijos Širdies bažnyčia stovi Polekėlės kaime, 2 km į pietryčius nuo Tyrulių. Pastatytai bažnyčiai Jurgis Daujotas 1791 m. dovanojo 10 tūkst, auksinų ir 2 margus žemės. Bažnyčiai 1820 m. pakeisti sienojai. Giminei įamžinti statytojas bažnyčią pavadino savo dvaro – Daujotavos vardu. Po 1924 m. oficialiai įteisintas dabartinis pavadinimas. 1930 m. įsteigta parapija. Pirmojo Polekėlės klebono Oželio (čia klebonavusio 35 m.) iniciatyva bažnyčia suremontuota, apdengta skarda. 1939 m. kovo 2 d. sudegė, liko tik medinė varpinė. Pradėta statyti mūrinė bažnyčia iki karo neužbaigta. Ji pastatyta tik 1977 m. Dabartinė bažnyčia pastatyta kunigo Jono Babono.

Daujotų giminės koplyčia – mauzoliejus

Kaimo centre tebestovi išlikusi Daujotų giminės koplyčia – mauzoliejus. Po giminės herbu išlikę mauzoliejaus statybos metai – 1893-ieji. Tarybinio ūkio laikais vienas iš partinių veikėjų buvo sumanęs kaimui įrengti smuklę, kitų liudytojų pasakojimu – šašlykinę. Apie 1970–1973 m. iš mauzoliejaus rūsio buvo išnešti karstai ir perlaidoti Polekėlės kapinėse. Tiksliai žinoma, kad viename iš karstų buvo dvaro savininkės Ievos Daujotaitės brolio Jono Daujoto palaikai. Kiti liudytojai pasakojo, kad buvę ir daugiau karstų, vieni atsimena pasakojimus, kad ten buvę palaidoti partizanai iš Pumpučių giminės. Smuklės kape organizatorius buvo liepęs sumūryti net pagrindą barui, židinį, tačiau paveldosaugininkai tada uždraudė taip niekinti kapą. Koplyčia 1993 m. įtraukta į Kultūros vertybių registrą.

Dvaras turėjo apie 400 hektarų žemės ir miškų. Gyvenamasis pastatas buvo dviejų aukštų su didžiule veranda. Dvarą supo didžiuliai medžiai, keli sodai, gėlynai, keli tvenkiniai su karosais ir ešeriais, liepų ir ąžuolų alėjos, braškių daržai. Paskutinioji dvaro šeimininkė buvo Ieva Daujotaitė. Ji buvo ištekėjusi už lenkų didiko, Lenkijos valstybės veikėjo Liubomirskio. Pasakojama, kad I. Daujotaitė mokėjo 17 užsienio kalbų, piešė portretus lyg fotografijas.

1961 m. buvusiame Daujotavos dvare buvo įkurti kultūros namai. Nors Daujotų dvaras buvo įtrauktas į Kultūros paveldo registrą, bet kultūros vertybe nepaskelbtas. 1995 m. gruodžio mėn. pabaigoje – vasario pradžioje nugriauti abu medinių rūmų korpusai: vieno aukšto rūmų pastatas, statytas XVIII a. antroje pusėje ir dviaukštis, statytas XIX a.

Kraštotyrininko, fotografo Balio Buračo ir dailininko Jono Buračo gimtasis namas

Balys Buračas (1897 m. sausio 18 d. Sidaruose, Šiaulėnų valsčius – 1972 m. liepos 28 d. Kaune) – lietuvių pedagogas, fotografas, etnografas, kraštotyrininkas, spaudos bendradarbis.  Buvo surinkęs: apie 4200 dainų, 7600 papročių, smulkiosios tautosakos pavyzdžių, šokių ir žaidimų aprašymų, 6400 margučių; 800 lietuviškų tautinių juostų. Fotodokumentų kolekciją sudarė 18 200 negatyvų ir apie 36 000 pozityvų, bet po II pasaulinio karo teišliko tik apie 11 000.

Jonas Buračas (1898 m. liepos 8 d. Sidariai, Šiaulėnų valsčius – 1977 m. sausio 15 d. Kaunas) – Lietuvos tapytojas. Kūrė ir tobulino Lietuvos valstybės apdovanojimus, taip pat Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklus.

Sidarių pilkapis

Sidarių pilkapis yra šalia kraštotyrininko, fotografo Balio Buračo ir dailininko Jono Buračo gimtojo namo.

Šiaulėnų mstl. kapinių koplyčia – mauzoliejus

Šiaulėnų Šemetų koplyčia – mauzoliejinė kapinių koplyčia, Šemetų giminės mauzoliejus, esantis Šiaulėnuose, Radviliškio rajone. Koplyčia stūkso priešingoje gatvės pusėje nuo Šiaulėnų bažnyčios, miestelio kapinių pakraštyje, prie pagrindinių vartų.

Neorenesanso stiliaus koplyčia pastatyta 1850 m. Šiaulių pavieto maršalkos, Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos lėšomis. Čia amžinojo poilsio atgulė Šemetų giminės atstovai. Seniau Šemetos buvo laidojami šalia medinės bažnyčios pastatytų koplytėlių rūsiuose, tačiau pastačius šią koplyčią, palaikai buvo perkelti. Iš dvidešimt keturių nišų karstams buvo užpildytos devyniolika. Pagal 2009 m. parengtą pastato tvarkybos darbų projektą koplyčia buvo restauruota iš pagrindų: atkurtas vidus, sutvarkytos durys, langai. Restauracijos metu atkurtas autentiškas koplyčios vidaus ir išorės vaizdas. Restauruotas koplyčioje esantis marmurinis paminklas „T ir A. Šemetų epitafija” ir koplyčios rūsys - kolumbariumas su 24 nišomis. Yra žinoma 11 asmenų, kurie čia palaidoti. Yra palaidotas vyskupas, kuris buvo atkeltas iš kitos koplyčios.

Sutvarkytoje koplyčioje įrengta Šiaulėnų kapinių senųjų kryžių ekspozicija. Išsaugotos, nušveistos ir pastatytos senosios originalios durys su apverstų fakelų ornamentais, simbolizuojančiais anapusinę šviesą. Prieš keletą metų viename ūkio pastate buvo surasti ir atstatyti koplyčios piliastrai - dvi altoriaus dekoratyvinės kolonos. Koplyčios centre grindyse įrengtos dvejos sunkios medinės durys (karstų nuleidimui).
Ant fasado atnaujintas Šemetų herbas, kuriame vaizduojama gulbė ir liūtas.

Šiaulėnų krašto muziejus

Šiaulėnų krašto muziejus įsikūręs sename 1929-1930 m. statytame pastate. Sukaupta apie 1500 vienetų įvairių nuotraukų, surinkta per 600 eksponatų.

Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčia

Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčia stovi Šiaulėnų miestelyje, Šušvės kairiajame krante. Turi romaninės ir gotikinės architektūros bruožų, stačiakampio plano, dvibokštė. Vidus 3 navų, skliautuotas.

Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1514 metais, suteikiant jai Šv.Onos vardą. Pirmąją medinę bažnyčią 1514–1518 m. pastatė Mikalojus Butrimavičius ir Barbora Butrimavičienė ir suteikta jai Šv.Onos vardas. Jai sudegus, buvo statoma nauja.

Jonas Šemeta 1857 m. pastatė naują mūrinę bažnyčią pagal architekto Fulgento Rimgailos projektą. Tik 1880 m. ją konsekravo vyskupas Aleksandras Beresnevičius. Šiaulėnuose 1937–1942 m. vikaravo kunigas Rapolas Krasauskas. Jis surinko ir paskelbė daug istorinių žinių apie Lietuvos bažnyčias. 1938 m. bažnyčios vidus išdažytas, įrengti marmuriniai altoriai. 

Šiaulėnų dvaro sodyba

Šiaulėnų dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV a.

1827 m. buvo paruoštas Medinių Šiaulėnų dvaro rūmų restauracijos projektas. Pagrindiniai darbai vyko XIX a. 5-6 deš., minimi du architektai - C. Anichinis bei J. Voleris. 1852 m. sudarytos sutartys su meistrais rodo, kad tuo metu vyko baigiamieji darbai. Manoma, jog C. Anichinis projektavo oficiną ir parengė dvarininko namo rekonstrukcijos projektą, tuo tarpu J. Volerio projektas buvo dvarininko namą ir oficiną jungusi oranžerija. Šiuo laikotarpiu Jonas Šemeta buvo įsiskolinęs, bylinėjosi su kreditoriais ir negalėjo skirti pakankamai dėmesio rūmų atstatymui. Taip pat iš 1847 m. dokumento žinoma, jog dvaras iš Jono Šemetos buvo atimtas apkaltinus jį Šiaulėnų nusiaubimu ir turto suniokojimu. Nauju dvaro valdytoju tapo Stanislovas Kačinskas. Jam valdant ir buvo įgyvendinta minėta dvaro restauracija.

Kudinų, Kalnų piliakalnio su gyvenviete piliakalnis, vad. Šiaulės kalnu

Kudinų, Kalnų piliakalnyje, vad. Šiaulės kalnu, lokalizuojama Šiaulių (Šiaulėnų) pilis, kaip Šiaulų žemė ir pilis (Soule, terra Sauleorum, Sauliam terra cum kastra, Saulia, land Shawen) 1236 m., 1254 m., 1348 m., 1358 m. ir XV a. pradžioje minima Livonijos ir Kryžiuočių ordinų kronikose.

Išlikę žmonių pasakojimai apie anksčiau šioje vietoje buvusią bažnyčią, kurią užpustęs vėjas, sakoma, kad ir kaspinas buvo išlindęs, kurį patraukus, kalne varpai skambėdavę, kad tarp piliakalnio ir į ŠV nuo jo esančio Varpinės kalno buvęs miestas, kuris irgi užpustytas.

Šiaulės žemės apžvalgos bokštas

Šiaulės žemės apžvalgos bokštas (21 metras) pastatytas tarp Šiaulėnų ir Šaukoto esančiuose kalneliuose, nuo kurio atsiveria Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkių vaizdai. Užlipus į jį galima pamatyti ne tik Radviliškio miestą ir jo apylinkes, bet ir Rėkyvą. Prie bokšto įrengtas pėsčiųjų takas, juo galima nueiti iki Kudinų piliakalnio, kitaip vadinamu Šiaulės kalnu.

Parengtos dvi trasos (viena – apie 22 kilometrų, kita – apie 17 kilometrų), jos apjungia įdomius lankytojams objektus.

Radviliškio vėjo malūnas

Radviliškio vėjo malūnas – regioninės reikšmės kultūros paminklas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 metais. Anot įrašų, jis pasižymi vertingosiomis architektūrinėmis, inžinerinėmis, istorinėmis bei kraštovaizdžio savybėmis. Tai – aštuoniakampio plano, keturių aukštų su aštuoniakampe kupolo formos kepure pastatas. Pamatas – lauko akmenų mūro netinkuotos sienos. Statytas XIX a. pabaigoje, restauruotas 1984 -1985 metais.

Manoma, kad prie šio paminklo 1919 m. lapkričio 21-22 d. vyko lemiamos kautynės prieš bermontininkus. 1989 m. J. Basanavičiaus gatvės gale, šalia malūno, pastatytas stogastulpis ir pasodinta 70-ies ąžuolų giraitė.

Pergalės deivės Nikės skulptūra

Radviliškio miesto centre 1999 metais, minint pergalės prieš bermontininkus 80-metį, atidengta skulptoriaus Petro Mazūro Pergalės deivės Nikės skulptūra, kuri simbolizuoja tautos laisvės ir pergalės idėją, o kardas jos rankose – padėką ir pagarbą tiems žmonėms, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę.

1919 m. lapkričio 21-22 d. Radviliškyje vyko lemiamos kautynės prieš Bermonto Avalovo sutelktas karines pajėgas, kurių metu Lietuvos kariuomenė sutriuškino priešus.