Gruodžio 3-oji – neįgalių žmonių diena. 1983 m. buvo pradėta aktyviai supažindinti plačiąją visuomenę su neįgalių žmonių problemomis ir kovoti už tai, kad tokiems žmonėms būtų suteiktos vienodos teisės, kad jiems būtų sudarytos sąlygos pritapti visuomenėje. Bemaž po dešimt metų, 1992 m. pabaigoje, Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė gruodžio 3-ąją Tarptautine neįgalių žmonių diena. Jos metu organizuojami renginiai, skirti atkreipti dėmesį į pagalbą neįgaliesiems.

Negalios suvokimas, jos priėmimas, požiūris į neįgaliuosius skyrėsi įvairiais visuomenės vystymosi etapais. Tam turėjo reikšmės savita socialinių problemų suvokimo istorinė raida bei specifinis negalios priėmimas skirtingais visuomenės vystymosi etapais. Kiekviena epocha ir kiekviena kultūra skiria specifinį „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos.

Negalia visais žmonijos vystymosi periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Gal todėl, apžvelgiant santykius su neįgaliuoju, galima pastebėti tiek baimės ir atmetimo jausmų, tiek ir tikėjimo ypatingomis jų galiomis.

Visų pirma, fizinė negalia nėra liga, o tik ligos ar traumos padarinys, nelaimingo atsitikimo rezultatas. Antra, terminas „negalia“ reiškia tam tikrą būklę, kuri apsunkina arba netgi užkerta kelią visaverčiam invalido funkcionavimui. Trečia, negalia reiškia kažkokį konkretų žmogaus apribojimą – neįgalumą. Iš tiesų, negalia tėra tik centrinė ašis, turinti įtakos tarpusavyje susijusiems ir vienas kitą veikiantiems sunkumams. Ketvirta, negalia, skirtingai nei liga ar susirgimas, yra statiška, nekintanti būklė, tačiau pats neįgalus asmuo tobulėja, kinta, jo mąstymas ir poreikiai keičiasi kaip ir visų kitų žmonių.

Iki 2001 m. vykusio Lietuvos gyventojų surašymo nebuvo oficialios statistikos duomenų, apibūdinančių neįgaliuosius. Nebuvo tiksliai žinoma, kiek yra asmenų, turinčių negalią, kur jie gyvena, kokios jų demografinės, socialinės-ekonominės charakteristikos, gyvenimo sąlygos. Surašymo duomenimis 2001 m. buvo 262,9 tūkst. neįgaliųjų, t. y. 7,5 proc. visų gyventojų. 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų. 30 proc. bendrojo neįgaliųjų skaičiaus sudaro pensinio amžiaus asmenys.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį neįgalūs žmonės buvo vertinami kaip nepajėgūs įsilieti į socialinę aplinką, todėl susiformavo uždarų institucijų, specialių mokyklų, internatų tinklas. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip neįgalus žmogus gali atlikti aktyvų socialinį vaidmenį.

Neįgaliesiems bendravimas yra vienintelis dvasinio pasitenkinimo šaltinis. Daugelis bendravimo ir mokymo problemų kyla dėl jų sveikatos būklės ir susijusių su konkrečia liga stereotipų apie neįgaliojo elgesį bei charakterį.

Lietuvos visuomenei įteisinus lygių galimybių principą, iš esmės keičiasi požiūris į neįgalaus asmens vietą bendruomenėje, jo naudingumo visuomenei vertinimo kriterijus, atsiranda realios prielaidos negalią turinčiam žmogui savo gyvenimą organizuoti tais pačiais principais kaip ir visi.

Neįgaliųjų integracijos į visuomenę sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių: neadekvataus visuomenės požiūrio į neįgaliuosius, pačių neįgaliųjų pasyvumo. Neįgaliųjų siekimą gyventi uždarą gyvenimo būdą, iniciatyvos stoką galima būtų paaiškinti dabartinės visuomenės materialiniu stygiumi – nėra galimybių aprūpinti neįgaliuosius specialiosiomis priemonėmis, įranga, suteikti jiems mobilumo garantijas. Daug ką reiškia neigiamos moralinės kai kurių visuomenės narių savybės – abejingumas, nejautrumas, atjautos nebuvimas.

Skurdas yra ne tik besivystančių šalių, bet ir Europos visuomenės problema. Dėl jo žmonės negali gyventi tokio gyvenimo, kokį dauguma iš mūsų laiko savaime suprantamu dalyku. Šios sudėtingos problemos priežastys įvairios: prastas išsilavinimas, priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio, vaikystė skurde neturint kultūrinių, socialinių ir materialinių galimybių ir t. t.

Viena iš pagrindinių Europos vertybių yra solidarumas, todėl ES paskelbė 2010-uosius kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Dar turime daug ką nuveikti, kad lengviau būtų gyventi visiems – ir sveikiesiems, ir neįgaliesiems. Kiekvienas turime apsižvalgyti, kur gyvename, dirbame, leidžiame savo laisvalaikį. Gal šalia yra žmogus, kuriam reikia ne nebylaus mūsų gailesčio, o konkrečios pagalbos, nuoširdaus bendravimo. Šito mokyti turėtume ir šalia augančius vaikus. Neįgaliųjų vaikų, jaunuolių integracija į visuomenę – ypatingai svarbus uždavinys. Bendrystė suteikia džiaugsmo ir troškimą tobulėti.

Akivaizdu, kad, nepaisant išties gerų iniciatyvų neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių ko gero, neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar yra problema.

Socialiniu atžvilgiu pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integruojančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės stoka.

Visuomenės sveikatos biuro informacija