Rio de Ženeiro konferencijoje dėl aplinkos ir plėtros (UNCED), atsižvelgdama į Jungtinių Tautų iniciatyvą, Generalinė Asamblėja 1992 m. paskelbė kovo 22d. tarptautine vandens diena.

1 500 kubinių kilometrų nuotekų – kasmet tiek visame pasaulyje pagaminama nuotekų. Nors dalis atliekų ir nuotekų pakartotinai panaudojama energijai gaminti ar drėkinimui, tačiau besivystančiose šalyse 80 procentų atliekų išleidžiama neapdorotų. Kyla grėsmė žmogaus sveikatai ir žemės ūkio geriamo vandens ištekliams.

2011 m. Vandens dienos kampanija siekia geriau informuoti visuomenę apie sveikos ekosistemos išlaikymą, atkreipti dėmesį į kylančias vandens kokybės ir vandentvarkos problemas.

Vandens mūsų planetoje yra beveik visur: jūrose ir vandenynuose, upėse ir ežeruose, šuliniuose, dirvoje ir atmosferoje. Vanduo dengia net 71 procentą Žemės paviršiaus. Žemė iš kosmoso atrodo lyg žydra planeta, nes vanduo jai suteikia melsvą spalvą. Gyvybė į žemę atėjo iš vandens. Niekas negali gyventi be vandens. Apie 60 procentų medžio svorio sudaro vanduo, gyvūnuose vandens kiekis kinta nuo 65 iki 80 procentų. Du trečdalius žmogaus kūno taip pat sudaro vanduo. Gyvybinės sistemos naudoja vandenį maistui virškinti, tirpinti, pernešti naudingas medžiagas į kraują, o nereikalingas ir žalingas pašalinti iš organizmo.

Vanduo – universalus tirpiklis. Jis ištirpina daugelį sintetinių ir gamtinių medžiagų. Šią vandens savybę mes naudojame tūkstančiais būdų. Mes skalbiame, prausiamės juo, vandeniu plauname automobilius, skiedžiame chemikalus. Ko vanduo neištirpina, jis paprasčiausiai stumia ar kitaip nešasi su savimi. Po to vanduo apsunksta, keičia skonį ir kvapą. Tada jis tampa nešvarus, net vandens pavadinimas kinta – tampa nuotekomis.

Vandens telkiniams galime pakenkti net nesusimąstydami. Plaukiodami laivais žmonės kartais negerbia vandens gyventojų. Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau nei 267 vandens gyvūnų rūšių gali praryti iš laivų išmestas šiukšles arba įsipainioti į jas. Atliekos pažeidžia gyvūnų vidaus organus, įsipainioję į jas uždusta. Patekusi į vandenį plastmasė nesuyra daugybę metų.

Plaudami nešvarias mašinas, dviračius, vedžiodami šunis, purkšdami chemikalais rožes nuo kenkėjų, mes visai nesirūpiname greta tekančio upelio švara. Nuplovus mašiną ar tepaluotą dviratį, chemikalais ar sunkiaisiais metalais užterštas vanduo nuteka gatve arba susigeria čia pat, kieme. Trąšas iš pievelės lietus taip pat gali išplauti į upę. Dalis trąšų gali prasisunkti į požeminius vandenis ir pasiekti mūsų šulinius.

Geriamojo vandens kokybė turi tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai, todėl jame neturi būti patogeniškų mikroorganizmų (bakterijų, virusų), helmintų kiaušinėlių. Vanduo turi būti bespalvis, bekvapis, skaidrus, be nemalonaus prieskonio, jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas koncentracijas.

Vandens stokai bei vandeniui, kuris užterštas įvairiomis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių veikla, kuri gali sukelti labai rimtų susirgimų.

Suaugusiam žmogui kasdien reikia 2–2,5 litrų geriamojo vandens. Kad organizmas normaliai funkcionuotų, vandens reikia 4–5 kartus daugiau, t. y. kad jame būtų 9–10 l vandens. Per dieną mūsų kūnas per odą, plaučius, inkstus ir žarnyną praranda 10–12 puodelių vandens.

Apskaičiuotas vidutinis vieno žmogaus suvartojamo vandens kiekis – 100–600 litrų per parą – tai jo ekonominės gerovės, kultūrinio ir buitinio lygmens rodiklis. Viduramžiais kiekvienas miestietis suvartodavo 10–15 litrų per parą, bet jau praėjusiame šimtmetyje šis poreikis siekė 30–45 litrų per parą.

25 proc. pasaulio populiacijos neturi švaraus geriamojo vandens.

Radviliškio rajono visuomenės sveikatos biuras