VIKTORAS ŠNIUOLIS
(1925–2011)

Lemties ranka atėmė iš mūsų ką tik šalia buvusį žmogų, neatsiklausdama, ar jau visi jo darbai nuveikti, ar išsipildė visos jo viltys ir lūkesčiai. 2011 metų gruodžio 8 dieną mirė dvasingas Lietuvos laisvės gynėjas, paskutinis 1949 m. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo Minaičiuose dalyvis, partizanas Viktoras Šniuolis. Lietuva neteko iškilaus ir daug Tėvynei nusipelniusio sūnaus.

Viktoras Šniuolis (slapyvardžiai – Girėnas, Vaidevutis, Vytvytis) gimė 1925 m. lapkričio 8 d. Miežaičių kaime, Radviliškio rajone. Vokiečių okupacijos metais jis įstojo į LLA. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1944-aisiais, Viktoras Šniuolis dalyvavo įkuriant pirmąjį partizanų būrį, vadovaujamą Juozo Mingėlo-Vilko. 1947 m. balandžio 10 d. įkūrus Prisikėlimo apygardą, Viktoras paskirtas vado adjutantu. V. Šniuolis aktyviai dalyvavo organizuojant Visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, įvykusį 1949 m. vasario 2–22 d. Prisikėlimo apygardos būstinėje S. Mikniaus sodyboje (Minaičių k., Radviliškio vls.), kurio metu buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis bei 1949 m. vasario 16 d. pasirašyta deklaracija dėl Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.

1949 m. rugsėjį Viktoras Šniuolis tapo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos visuomeninės dalies viršininko Juozo Šibailos-Merainio adjutantu. 1950 m. gegužės 27 d. Viktorui suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1952 metų sausio–rugpjūčio mėnesiais V. Šniuolis kovojo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinėje, balandžio 23 dieną paskirtas rinktinės vadu.

Išformavus Prisikėlimo apygardą, V. Šniuolis paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vado Juozo Paliūno-Ryto pavaduotoju. Ši rinktinė veikė Tytuvėnų ir Dotnuvos, Ariogalos ir Kėdainių valsčiuose, dalyvavo kautynėse su okupantų kariuomene.

1953 m. kovo 13 d. V. Šniuolis pateko į nelaisvę Skaraitiškės kaime, Tytuvėnų valsčiuje. 1954 m. balandžio 20 d. Pabaltijo karo apygardos karo tribunolas nuteisė Viktorą 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Jis kalėjo lageriuose, vėliau tremtyje Alzamajuje, Irkutsko srityje, dėl tardymo metu palaužtos sveikatos išleistas anksčiau.

Partizaninėje kovoje žuvo beveik visi Viktoro šeimos nariai: tėvas, brolis Vytautas, sesuo Birutė. Motina mirė 1954 m., kai V. Šniuolis jau buvo suimtas.

Grįžęs į Lietuvą, Viktoras Šniuolis įsikūrė Šiauliuose, dirbo konditerijos fabriko „Rūta“ Taros remonto ceche, vėliau staklininku dviračių gamykloje. Su žmona, partizanų ryšininke, politine kaline Janina Bityte (1930–1987) užaugino dukrą Rūtą ir sūnų Vytenį.

Viktoras Šniuolis 1949 m. apdovanotas partizanų 3 laipsnio ir 1950 m. – 2 laipsnio Laisvės Kovos kryžiais, II rūšies 3 laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi (1952 m.) ir Laisvės Kovos kryžiaus medaliu (1952 m.); Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2003 m.), Savanorių medaliu (2002 m.). 2001 m. rugpjūčio 7 d. V. Šniuolis pripažintas kariu savanoriu, o tų pačių metų rugsėjo 25 dieną jam suteiktas dim. majoro laipsnis.

Viktoras Šniuolis mielai dalyvaudavo Radviliškio rajono savivaldybės renginiuose, skirtuose Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio kovoms ir Lietuvos kariuomenės pergalės mūšiuose prieš bermontininkus paminėti, pasakojo apie istorinę praeitį Radviliškio rajono jaunimui.

Anapilin išėjusį Viktorą Šniuolį radviliškiečiai prisimena kaip nuoširdų, mylintį Tėvynę ir aktyvų žmogų. Tauri V. Šniuolio asmenybė ilgam išliks visų mūsų atmintyje. Radviliškio rajono savivaldybės vadovai liūdi dėl Viktoro Šniuolio mirties ir reiškia nuoširdžią užuojautą jo vaikams ir artimiesiems. Tebūna jam lengva tėviškės žemė...

Radviliškio rajono savivaldybės administracija