Naujienos

Globa – žodis su daug reikšmių

Globa, globoti, globėjas – man tai įprasti kasdieniai žodžiai. Mano darbas, mano mintys, rūpestis, jausmai. O gal net daugiau.

Suprantu, kad daugeliui tai žodžiai, apie kurių reikšmę nesusimąstoma. Arba nesusimąstoma tol, kol jie nepaliečia asmeninio gyvenimo. Pirmą kartą apie globėjus išgirdau dar mokykloje, kai susidraugavau su savo amžiaus mergina. Ji papasakojo, kad gyvena su teta, nes per avariją žuvo jos tėvai ir brolis – ji liko viena.

Panašiu metu mano gyvenime atsirado ir kita draugė, kuri nuo aštuonerių metų augo su globėjais. Ji buvo paimta iš vaikų globos namų, nes mama ją paliko autobusų stotyje, kai mergaitei buvo vos treji, ir dingo. Abi jos tapo mano draugėmis ir atnešė pirmąjį supratimą apie žodžio „globa“ reikšmę.

Šiandien ši reikšmė man yra gerokai platesnė. Tai – pagalba, kantrybė, šeima, supratimas, skausmas, žmogus, nerimas, pyktis, drąsa, prieraišumas, vaikas, laimė, tikėjimas, baimė, namai, palaikymas, liūdesys, meilė, viltis, atleidimas. Kasdien ši reikšmė vis plečiasi, nes mano gyvenime nuolat atsiranda naujų žmonių istorijų – dažniausiai globojamų vaikų, kartais globėjų.

Kiekvienas iš mūsų turi savo nuomonę ir supratimą apie globą, nes remiamės savo patirtimi ir žinojimu. Vieni mano, kad globa yra kažkas baisaus ar neigiamo, kiti apie ją nežino ir neturi jokios nuomonės, treti domisi ir bando suprasti. Ir visi jie savaip teisūs. Tačiau svarbu prisiminti, kad žmonių požiūris kinta – jis priklauso nuo patirčių, žinių, išgyvenimų ir pokyčių.

Šiandien noriu pasidalinti viena globojamo vaiko istorija.

Mergaitė Dorotėja (vardas pakeistas) prieš dvejus metus apsigyveno globėjų namuose. Dabar jai – šešeri. Su Dorotėja susipažinome vasarą, kai globėja kreipėsi pagalbos dėl mergaitę kamuojančių baisių sapnų, nemigos ir dažno, nevalingo šlapinimosi naktimis. Dorotėja atrodė draugiška, aktyvi, maloni, tačiau iškart pastebėjau jos drebančias rankas – nesvarbu, ar ji žaistų, pieštų, ar ramiai sėdėtų. Šis virpėjimas rodė didelį vidinį nerimą. Paklausta apie jausmus, ji visuomet nutildavo ir pakeisdavo temą.

Nuoseklus bendravimas, rūpestis, kantrus buvimas šalia ir globėjos palaikymas padėjo mergaitei pamažu atsiverti. Dorotėja pradėjo kalbėti apie save, savo jausmus ir mintis. Nors biologinės mamos ji nebuvo mačiusi daugiau nei metus ir apie ją nieko nežinojo, mintys apie mamą ją lydėjo kasdien – neleido užmigti, o užmigus sugrįždavo sapnuose. Užgniaužti jausmai išsiverždavo ir ji pabusdavo šlapioje lovoje.

Pokalbiai apie praeitį, apie tai, ką ji prisimena gyvendama su tėvais, kokius jausmus jaučia mamai, apie priežastis, dėl kurių šiandien gyvena ne biologinėje šeimoje, pradėjo duoti rezultatų. Rankų virpėjimas sumažėjo, naktiniai prabudimai tapo retesni, dingo šlapios lovos problema. Globėja džiaugėsi pokyčiais ir stengėsi su Dorotėja bendrauti kuo atviriau, nors kartais buvo baisu pasakyti ką nors netinkamo ar išgirsti tai, ką slepia šios mažos mergaitės širdis. Jos patirtas skausmas neretai pranokdavo net kai kurių suaugusiųjų išgyvenimus.

Dorotėja vis drąsiau pati prieidavo prie globėjos, pasakodavo apie save, klausinėdavo apie jos vaikystę, lygindavo gyvenimą biologinėje ir globėjų šeimoje. Tačiau pradėjus lankyti mokyklą atsirado naujų iššūkių – netinkamas elgesys pamokų ir pertraukų metu, nesusikaupimas, blaškymasis, konfliktai su bendraamžiais ir stiprios emocinės reakcijos į nesėkmes ar pastabas. Atrodė, kad situacija gerėja, bet vėl sugrįžo nemiga ir sustiprėjo agresija kitų vaikų atžvilgiu. Beveik tris mėnesius niekas nesikeitė, apėmė beviltiškumo jausmas.

Kartu su globėja ieškojome tikrosios priežasties. Mokytoja buvo palaikanti, klasėje buvo vaikų, kurie su Dorotėja draugavo, o namuose mergaitė tas pačias užduotis atlikdavo greitai ir teisingai. Išbandėme įvairius susitarimus, apdovanojimus, metodus, pokalbius – tačiau mokykloje situacija nesikeitė. Ramų miegą ir saugų ryšį su globėjais išlaikėme, bet mokykla išliko dideliu iššūkiu.

Per vieną konsultaciją su Dorotėja kalbėjomės apie vardus. Staiga ji suprato, kad nebeprisimena savo biologinių tėvų vardų. Pirmą kartą ji man, o ne globėjai, išsakė savo jausmus mamai. Po šio susitikimo Dorotėja ir globėja ilgai kalbėjosi – apie jausmus, apie tai, kad ji gali jausti viską, ką jaučia, ir nieko neslėpti.

Tuomet Dorotėja pasakė norinti visada gyventi su globėjais, o globėja ją patikino, kad taip ir bus – ji visada bus jų šeimos dalis.

Kitą dieną globėja gavo mokytojos žinutę, kad Dorotėja visą dieną elgėsi puikiai, dirbo per pamokas, nebuvo emocinių protrūkių, gražiai žaidė su vaikais. Per keturis mėnesius tai buvo pirmas kartas, kai mergaitė buvo atsipalaidavusi, rami ir susikaupusi. Grįžusi namo ji buvo pagirta, o paklausta, kas pasikeitė, ji atsakė: „Šiandien visą dieną galvojau tik apie tave – mamą ir tėtį, o anksčiau galvodavau tik apie mamą…“

Tai – tik mažos mergaitės gyvenimo istorijos pradžia. Tikiu, kad jai pavyks įveikti sunkumus, nes šalia jos yra žmonės – globėjai, kurie palaikys, mokys, mylės ir padės. O ji iš jų perims stiprybę ir ryžtą nepasiduoti.

Žmonės turi įvairių nuomonių apie globą ir globėjus: vieni nusiteikę prieš sistemą, kiti – prieš darbuotojus, vieni supranta ir palaiko, kiti stebi iš šalies, treti ryžtasi patys tapti globėjais. Šiuo tekstu norėjau pastiprinti tuos, kurie jau pasirinko šį sudėtingą kelią, o kitiems suteikti galimybę pamatyti dar vieną žodžio „globa“ reikšmę – tokią, kuri plečia suvokimą ir keičia požiūrį. 

RSPC psichologė Rūta Repšienė