Naujienos

Lizdeikiečių dienoraštis iš Sakartvelo: draugystė, gimstanti prie bendro stalo ir Kaukazo kalnuose

Kartais kelionės vertingiausios ne dėl aplankytų vietų, o dėl žmonių, kuriuos sutinkame, pokalbių, kurie suartina, ir akimirkų, kurias norisi prisiminti dar ilgai. Būtent tokia buvo spalio 8–15 dienomis vykusi Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokinių ir mokytojų kelionė į Sakartvelą.

Dvylika gimnazistų ir trys lydintys mokytojai tęsė jau trečius metus puoselėjamą tarptautinę draugystę su Kašurio miesto 2-ąja ir 6-ąja mokyklomis. Praėjusią vasarą kartvelų mokiniai viešėjo Radviliškyje, o šį rudenį atėjo lizdeikiečių eilė pažinti draugų šalį, jos kultūrą ir kasdienybę. Tačiau svarbiausia – sugrįžti pas žmones, su kuriais jau siejo bendri prisiminimai.

Kašuryje mokinių laukė ne formalus susitikimas, o nuoširdus džiaugsmas vėl pasimatant. Apsigyvenę kartvelų šeimose, lizdeikiečiai galėjo pažinti Sakartvelą ne tik kaip turistai, bet ir iš arčiau – per kasdienius pokalbius, šeimos tradicijas, bendrus valgius ir svetingumą, kuriuo garsėja ši šalis. Būtent tokios akimirkos padeda suprasti, kad draugystei nereikia nei bendros gimtosios kalbos, nei tos pačios patirties – kartais užtenka nuoširdaus dėmesio ir noro pažinti vieniems kitus. Būtent čia Sakartvelas atsiskleidė ne kaip svečias kraštas, o kaip žmonių, gebančių nuoširdžiai priimti ir dalytis, namai. Mūsų gimnazistai buvo apsupti dėmesio ir rūpesčio – jiems atsivėrė šeimų kasdienybė, namų jaukumas, bendro stalo tradicijos ir tas paprastas, bet labai svarbus žmogiškas šiltumas, kuris padeda pasijusti laukiamam.

Važiuodami į svečią šalį tėvai savo vaikus patikėjo žmonėms, kurių daugelis iki tol buvo pažinoti tik iš nuotolio. Todėl ypač prasminga, kai tokia viešnagė tampa ne vien tarptautinių mainų programa, bet ir pasitikėjimo istorija. Kai vaiku rūpinamasi ne todėl, kad taip numatyta programoje, o todėl, kad jis yra svečias, kuriam norima padėti, kurį norima pradžiuginti ir kurio savijauta iš tiesų svarbi.

Tokie susitikimai primena, kad svetingumas nėra vien gražiai padengtas stalas ar šventinis pasitikimas. Jis slypi kasdienėse smulkmenose, dėmesyje, rūpestyje ir nuoširdžiame noro padėti kitam jausme. Už tai kartvelų šeimoms norisi tarti ypatingą ačiū. Jų dėka mūsų mokiniai parsivežė ne tik naujų žinių apie Sakartvelą, bet ir kur kas brangesnę patirtį – jausmą, kad toli nuo namų taip pat galima būti priimtam su šiluma ir meile.

Lietuva, Sakartvelas ir bendrystė prie bendro stalo

Oficialioji vizito programa prasidėjo Kašurio 2-ojoje mokykloje. Čia lizdeikiečiai pristatė Lietuvą, Radviliškio kraštą ir savo gimnaziją. Tai buvo proga pasidalyti tuo, kuo didžiuojamės, papasakoti apie savo mokyklos gyvenimą ir parodyti, kuo gyvena Lietuvos jaunimas.

Tačiau kultūrų pažinimas vyko ne tik klausantis pasakojimų. Amerikiečių jaunimo centre mokiniai susipažino su kartvelų šokiais, patys mokėsi šokio žingsnelių ir dalyvavo edukacinėse veiklose. O tada laukė viena gardžiausių kelionės patirčių – tradicinių kartvelų chinkalių gamyba.

Mokiniai patys minkė tešlą, mokėsi formuoti būdingas klostes ir ruošė tradicinius koldūnus. Galbūt ne visiems pirmieji chinkaliai pavyko tokie dailūs kaip patyrusių šeimininkų, tačiau juk svarbiausia ne tobulos klostės, o bendras darbas, smalsumas ir džiaugsmas išbandant tai, ko anksčiau nemokėjai. O paragauti savo rankomis pagaminto patiekalo – visai kitas malonumas!

Tokios patirtys primena, kad maistas yra kur kas daugiau nei kasdienis poreikis. Tai būdas pasakoti apie savo šalį, dalytis tradicijomis ir susėsti prie vieno stalo net tada, kai kalbame skirtingomis kalbomis.

Kachetija – ten, kur pažįstamos senosios tradicijos

Vos spėję apsiprasti Kašuryje, lizdeikiečiai leidosi į dviejų dienų pažintinę išvyką po Kachetiją – vieną žymiausių Sakartvelo vynuogininkystės regionų.
Signagio miestelis, dažnai vadinamas meilės miestu, pasitiko jaukiomis gatvelėmis, istorine gynybine siena ir įspūdinga Alazanio slėnio panorama. Čia buvo galima ne tik grožėtis kraštovaizdžiu, bet ir pajusti savitą Sakartvelo miestelių dvasią.

Vis dėlto didžiausi atradimai laukė ten, kur tradicijos nėra tik pasakojimai ar eksponatai, o gyva kasdienybės dalis.
Nekresi vynuogynuose gimnazistai patys skynė sunokusias vynuoges, o vėliau, apsiavę specialiais guminiais batais, tradiciškai jas mynė didžiulėse talpose. Tai buvo galimybė savo rankomis išbandyti senąjį derliaus apdorojimo būdą ir geriau suprasti, kiek darbo, kantrybės ir bendrų pastangų slypi už šimtmečius puoselėjamų Sakartvelo tradicijų.

Lotadze vyno rūsyje mokinių laukė dar viena edukacija – nacionalinio skanėsto čurčchelos gamyba. Ant siūlų verti graikiniai riešutai, merkti juos į karštą, tirštą vynuogių sulčių masę – veikla, leidusi ne tik stebėti, bet ir patiems išbandyti tradicinį amatą.

Tokios dienos vertingos tuo, kad išmokti dalykai lieka ne vien užrašuose ar nuotraukose. Jie įsimena per patirtį, kvapus, skonius ir bendrus įspūdžius, kuriais vėliau norisi dalytis su kitais.

Tbilisis – istorijos ir šiandienos susitikimas

Pažintis su Sakartvelu nebūtų visavertė be jo sostinės Tbilisio. Miestas lizdeikiečius sužavėjo istorinio paveldo, šiuolaikinės architektūros ir gyvybingo miesto ritmo deriniu.
Gimnazistai išbandė lynų kelius ir funikulierių, grožėjosi senamiesčio panorama, Narikala tvirtove ir monumentaliu „Sakartvelo motinos“ paminklu. Iš aukštai atsivėrę miesto vaizdai leido dar geriau pajusti Tbilisio mastą ir savitumą.

Didelį įspūdį paliko ir Sakartvelo metraščio monumentas, iškilęs virš Tbilisio marių. Monumentalios kolonos pasakoja šalies istoriją, jos tikėjimą ir svarbius praeities įvykius. Tai vieta, kur istorija atsiveria ne iš vadovėlio puslapių, o prieš akis – įspūdingais vaizdais ir didingomis akmens skulptūromis.

Kelionė po sostinę leido mokiniams pamatyti, kaip šalis saugo savo praeitį ir kartu kuria šiuolaikinį gyvenimą. O kiekvienas naujas vaizdas, išgirstas pasakojimas ar kartu patirtas nuotykis dar labiau plėtė jaunųjų keliautojų akiratį.

Kaukazo kalnų didybė – patirtis, kurią sunku pamiršti

Iš miesto šurmulio lizdeikiečiai pasuko į Kaukazo kalnus. Čia žmogus neišvengiamai pasijunta mažas prieš gamtos didybę, o kasdieniai rūpesčiai bent trumpam lieka kažkur toli.
Pirmiausia keliautojai sustojo prie įspūdingo Žinvalio vandens tvenkinio, kur kalnų šlaitų ir vandens spalvų derinys kvietė stabtelėti ir pasigrožėti. Vėliau aplankyta Ananurio tvirtovė, kurios bokštai ir gynybinio komplekso sienos mena ankstesnius Sakartvelo istorijos laikus.

Kelionė tęsėsi į Gudaurį – garsų slidinėjimo kurortą, įsikūrusį daugiau nei 2200 metrų virš jūros lygio. Čia keliautojai aplankė Tautų draugystės paminklą, nuo kurio atsiveria įspūdinga kalnų panorama.
Dar viena ypatinga stotelė – Gergeti Trejybės bažnyčia, stūksanti Kazbego kalno papėdėje, netoli Stepancmindos. Kalnų didybė, besikeičiantys debesys ir virš slėnių atsiveriantys vaizdai sukūrė akimirkas, kurioms apibūdinti kartais pritrūksta žodžių.

Tokiose vietose norisi ne skubėti, o sustoti, apsidairyti ir tiesiog pabūti. Galbūt todėl kalnų įspūdžiai išlieka ypač ryškūs – ne tik nuotraukose, bet ir atmintyje. Juos dar ilgai primins bendros kelionės akimirkos ir pasakojimai, prie kurių mokiniai ne kartą sugrįš jau grįžę namo.

Iš Sakartvelo parsivežėme daugiau nei įspūdžius

Spalio 8–15 dienų kelionė baigėsi, tačiau jos prasmė neapsiriboja aplankytomis vietomis, įveiktais atstumais ar išbandytais patiekalais.
Per šias dienas lizdeikiečiai geriau pažino Sakartvelo kultūrą, istoriją ir tradicijas, drąsiau bendravo užsienio kalba, mokėsi bendradarbiauti ir būti atviri kitokiai patirčiai. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad jie patys tapo tarpkultūrinės draugystės dalimi – tokios, kuri auga ne iš gražių deklaracijų, o iš susitikimų, bendrų veiklų ir nuoširdaus rūpesčio vieniems kitais.

Šis tarptautinis bendradarbiavimas jau trečius metus stiprina Radviliškio Lizdeikos gimnazijos ir Kašurio miesto mokyklų ryšius. Prie jo tęstinumo prisideda ir Radviliškio rajono savivaldybė.
Nuoširdžiai dėkojame Sakartvelo mokyklų bendruomenėms ir šeimoms, priėmusioms mūsų mokinius, rūpinusioms jų kasdienybe ir dovanojusioms galimybę pažinti savo šalį iš arti. Tokia viešnagė tampa ypatinga ne vien dėl parengtos programos – ją ypatingą padaro žmonės, kurie laukia, priima, dalijasi ir leidžia pasijusti savais.

Atsisveikindami lizdeikiečiai išsivežė ne tik nuotraukas, naujus skonius ir kalnų didybės prisiminimus. Jie išsivežė ir naujų draugų, šiltų patirčių bei pažadą vėl susitikti.
Jau ateinančią vasarą lizdeikiečiai Radviliškyje lauks draugų iš Sakartvelo. Ir, tikėtina, tuomet vėl netrūks nei pokalbių, nei juoko, nei bendrų atradimų. Nes tikra draugystė tuo ir ypatinga – po kiekvieno atsisveikinimo ji laukia kito susitikimo.

Lizdeikos gimnazijos informacija